





Fonas visada gimsta pirmas: sluoksnis po sluoksnio dėliojama smulki faktūra, primenanti odą, žievę ar dirvą. Tik tada į ją įleidžiama viena aiški, beveik grafiška figūra — koralinė, gelsva ar mėlyna — kuri neša visą kūrinio istoriją.
Pasikartojantys motyvai — stuburas, šaknys, sparnai — kalba apie tai, kas laiko mus vientisus, kai viskas aplink keičiasi.
Ant gruntuotos drobės tankinamas smulkus, kruopštus brūkšnys — sluoksnis, kuris taps fonu ir atmosfera.
Tušu ar plonu teptuku įvedamas pagrindinis motyvas — kūnas, šaknis, sparnas — aiškiu, grafišku kontūru.
Vienas spalvos gestas — koralinė, mėlyna ar auksinė — įneša į tamsų foną gyvybės tašką.
Kiekvienam darbui rėmo tonas parenkamas individualiai — kaip paskutinis, tylus sakinio taškas.